Žmonių ir gyvūnų santykiai, rūšių tarpusavio supratimas bei būdai gyventi greta – mėgstamos gyvigaliečių pašnekesių temos. Ir niekas taip nedžiugina, kaip sutiktas įdomus pašnekovas, atnešantis savo unikalų žvilgsnį. Taip nutiko su Šarūnu Zenkevičiumi, teatro ir kino aktoriumi, muzikantu bei ilgamečiu vegetaru. Kartu atvėrėme naujus minčių sluoksnius virtualiai besišnekučiuodami apie vertybinius pasirinkimus aktoriaus profesijoje, gyvūnų gerovę anapus kameros ir kūrybiškus būdus pasakoti įtaigias istorijas. Kviečiame paskaityti!
Aktorystė, neabejotinai, viena dinamiškiausių profesijų. Šarūnai, kaip Tau pavyksta derinti su atjauta gyvūnams susijusias nuostatas su šia veikla? Galbūt tenka daryti tam tikrų kompromisų, o gal kaip tik – į galvą šauna netikėtų ir kūrybiškų sprendimų?
Beveik 17 metų esu griežtas vegetaras. Nevalgau mėsos, žuvies, jokių kitų gyvūnų, pieno produktų (teisybės dėlei, kartais neatsispiriu pieniškam šokoladui), retsykiais suvalgau kiaušinių.
Anksčiau, maždaug 2005 m., kai tik pradėjau filmuotis įvairiose filmų masuotėse ir epizoduose, dar nebuvau vegetaras, bet idėja atsisakyti mėsos jau po truputį brendo manyje. Aš kilęs iš Švenčionėlių miestelio, filmavimai dažniausiai vykdavo Lietuvos kino studijoje, Vilniuje. Per pietų pertraukas pastebėjau, kad galima pasirinkti vegetarinę opciją. Aišku, ne visada, ir tuo metu dar buvo gajus stereotipas, kad vegetarai valgo žuvį. Tačiau man, kilusiam iš provincijos, tai buvo savotiškas atradimas. Mano aplinkoje tokių pasirinkimų beveik nebuvo. Tikėtina, kad jie būtų buvę nesuprasti, išjuokti, ar kažkaip interpretuojami – „gal žmogus kuo serga“, „gal laikosi kokios dietos“. O štai čia tai normalu ir priimtina. Tad kino aikštelę dažnai prisimenu kaip vietą, kuri savotiškai paskatino galutinai apsispręsti.
Pagrindiniai dalykai, su kuriais susiduriu kine ir teatre, yra apranga ir maistas. Yra buvę keletas kartų, kuomet aikštelėje dalyvavo ir gyvūnai. Taip pat, kai kurie personažai, kuriuos vaidinu, visai tikėtina, valgo mėsą. Prisimenu, filme „Tvano Nebus“ (rež.: Marat Sargsyan) karo belaisvių scenose vaidinau belaisvį-buvusį virtuvės šefą, kuris gamino žuvies troškinį jašu. Žuvis čia svarbi dar ir dėl biblinės simbolikos. Scena netiesioginė, išspręsta per magišką realizmą: gaminamas maistas buvo iš nematomų ingredientų, kurie vėliau materializavosi ar ėmė rastis. Nors scenarijuje nebuvo tokios scenos, režisierius aikštelėje sugalvojo kadrą, kuriame man, kaip vaidinančiam virtuvės šefą, reikėjo pasmulkinti iškeptą žuvį. Kiek suglumau, nors scenos intarpas pasirodė pagrįstas. Pjaustant tą žuvį įsipjoviau ranką – taip pat labai simboliška. Nežinau, ar dėl to, ar dėl kitų priežasčių tos scenos į filmą neįdėjo. Na, o „Paskutinės vakarienės“ scenoje buvau perspėjęs režisierių, kad žuvies nevalgysiu, tad valgiau tik atskirai paruoštą bulvių ir daržovių troškinį.
Kita vertus, jei būtų svarbu matyti valgomą mėsą ekrane, nebūtų sudėtinga ją pakeisti seitano ar sojos produktais. Pieną – augaliniais avižų, kokosų ar sojos gėrimais. Vizualiai tai niekuo nesiskirtų nuo „originalo“. Net ir tą pačią žuvį galima būtų sukurti veganišką, jei tik būtų toks tikslas.
Didesnė bėda yra apranga – dažniausiai odiniai batai. Pasitaiko, kad tiek kine, tiek teatre reikia apavo, kuris dėl istorinio vaizduojamo laiko tikslumo būtų autentiškas. Dažnai jis net nėra gaminamas, veikiau surandamas. Tad aš linkęs sutikti su tokiomis sąlygomis, kokios yra, nors ir norėčiau, kad būtų kitaip. Tokį apavą galima būtų pagaminti ir iš veganiškų medžiagų, bet tam reikėtų papildomų finansinių resursų, gamybinių galimybių ir dalies komandos motyvacijos daryti būtent taip.
O ar tenka susidurti su aplinkos vertinimais (komandos bei artimųjų) dėl noro vengti gyvūninių produktų? Ar randi kolegų tarpe pritarimo, bendraminčių?
Mano sprendimai jau gana seniai nebestebina nei artimųjų, nei kolegų. Taip, mano aplinkoje yra nemažai pesketarų, vegetarų, keletas veganų. Daugiausia tų, kurie valgo mažai mėsos ir gyvūninių produktų. Visada smagu, kai atsiranda naujų kolegų bendraminčių.
Noras gyventi sveikiau, gyvūnų gerovė ar susirūpinimas planetos ateitimi – žinome, jog žmonės atsisako gyvūninių produktų dėl įvairiausių priežasčių. Kokia tavo paties motyvacija?
Mano pozicija labiausiai remiasi etiniais ir moraliniais principais. Nenoriu atimti gyvybės iš gyvūno, kuris nori gyventi. Nenoriu gyvūnui sukelti skausmo, nes žinau, kas tai yra. Man nepriimtinas gyvūno įkalinimas, prievartinis dauginimas ir auginimas dėl nužudymo. Apskritai, žvilgsnis į gyvūną, kaip į tam tikrą medžiagą, man yra atgrasus ir atrodo neteisingas, ypač dėl to, kad žmogui tai nėra būtina.
Tačiau aš stengiuosi vengti griežtesnių vertinimų, kas, ką, kaip ir kodėl gyvenime pasirenka, to paties tikiuosi ir iš kitų. Jeigu žmogui iš tiesų įdomu, visada pasidalinu savo turimomis žiniomis ir patirtimi. Nemanau, kad prievartiniu būdu galima daug pasiekti ar pakeisti, savo gyvensenos neperšu. Tačiau jeigu mane pradeda gėdinti, ar darant spaudimą diegti priešingas idėjas, nesu linkęs nusileisti. Visų šitų ginčų esmė dažniausiai ta pati – žmogus nori patvirtinimo prieš save ir kitus, kad elgiasi teisingai. Ar po tokio ginčo kas nors pasikeičia? Dažniausiai ne. Bet tuo pačiu tai reiškia ir tai, kad dauguma žmonių, nepaisant savo sprendimo, galvoja apie mėsą, iš kur ji atsiranda ir, kad tai nėra lengva ir patogi tema.
Gyvūnai filmavimo aikštelėje bei scenoje – anokia naujiena. Kaip manai, ar gyvūnų gerovei kino ir teatro industrijoje skiriamas pakankamas dėmesys? Pasidalink, jei šiuo klausimu pastebi takoskyrą tarp Lietuvos ir pasaulio. O gal kaip tik – žengiame koja kojon?
Gaila, neturiu tokios didelės asmeninės patirties skirtingų šalių produkcijose, kad galėčiau atsakyti plačiau. Vis tik britų, amerikiečių ar skandinavų filmai, kurie buvo filmuoti Lietuvoje ir kurių procesuose bent akies krašteliu pavyko pamatyti darbą su gyvūnais, man sudarė įspūdį – gyvūnų gerovės standartai yra pakankamai aukšti. Net ir masinėse mūšio scenose su arkliais (Lietuvoje filmuotas serialas „War And Peace“) paliko tikrai gerą įspūdį gyvūnų priežiūros, rūpinimosi jais, tiek filmavimo, tiek pertraukų metu, bei sudėtingų masinių scenų organizavimo prasme. Tuose procesuose dalyvavo ir daug lietuvių, tad sakyti, jog tai tik kitų šalių nuopelnas būtų neteisinga, tačiau taip pat manau, kad lietuviai daug ko išmoksta ir tobulėja būtent tokių procesų metu.
Būsimame Igno Jonyno filme „Siena“ aš vaidinu ornitologą Vilių. Filme iš tiesų įamžinta nemažai paukščių – nuo ančių, balandžių iki kormoranų. Daugiausia streso man sukėlusi scena buvo anties pagavimo iš vandens su specialiai tam pritaikyta gaudykle. Praktikavausi pagavimą, kad paukščiui tai sukeltų kuo mažiau streso, tačiau paukštis nėra aktorius ir jis kartais sugalvoja veiksmą pakreipti savo linkme.
Gyvūnas yra pažeidžiamas ir to niekada nevalia pamiršti. Tad gyvūno apsauga turėtų būti tiesioginė mūsų, organizuojančių ir prižiūrinčių tokius procesus, pareiga ir atsakomybė. Manau, kad ekonominis šalies išsivystymo lygis bei gyvūnų gerovės standartai yra dažnai tiesiogiai susiję veiksniai, tai atsiliepia ir kino industrijoje. Ir, mano nuomone, Lietuva vejasi aukštus gyvūnų gerovės standartus.
Filmai nuolatos žongliruoja žiūrovo suvokimu – bent keletui valandų suvaidinta realybė tampa tikra. Būna ir taip, kad po įtempto siužeto juostos lengviau atsikvepiame – suprantame, jog žmonės nenukentėjo, o įspūdį sukūrė grimas, kaskadininkai, montažas. Kaip šiuo atveju yra su gyvūnais? (Šarūnas aptaria grafiškas scenas iš kelių filmų, tad perspėjame jautresnius skaitytojus)
Aš laikausi nuostatos, kad jokia ekstremali scena, kaip specialus gyvūno nužudymas (pvz. medžioklės scena) arba luošinimas (pvz. mūšio scena su arkliais ir išvirstančiais vežimais), yra nederama ir nereikalinga kino filmui. Tokių atvejų yra pasitaikę kino istorijoje. Daugelį tokių ar panašių scenų galima išspręsti montažo triukais, netikrais pakaitalais, kompiuterine grafika ir kitais etiškais bei kūrybiškais būdais.
Dėl šios priežasties turiu vidinį konfliktą su kai kuriais praeities filmais, kuriuose buvo specialiai nužudomi ar luošinami gyvūnai. Ir tai labai svarbūs filmai, kino šedevrai. Vienas iš jų – Francis Ford Coppola filmas „Apocalypse Now“. Jame brutaliai nužudomas buivolas. Režisierius teigia, kad gyvūno specialiai neskerdė, o sužinojęs kad vietinė gentis jau buvo nusprendusi atlikti apeigas, pasinaudojo proga – nufilmavo ir įmontavo į filmą. Nors yra manančių, jog tai netiesa. Iš tiesų scena sukrečianti ir įsimenanti ilgam – buivolo kadrai įmontuojami kartu su ekrane žudomu pulkininku Kurtzu (akt. Marlon Brando) ir skambančia The Doors daina „The End“. Filmas labiausiai iškelia žmogaus sielos dualumo problemą: joje slypintį racionalų, harmoningą ir visai priešingą – instinktyvų, iracionalų bei tragišką – pradus. Ši scena fiksuoja esminį kapitono Willardo (akt. Martin Sheen) lūžio tašką ir leidžia mums patirti kažką labai reto kine – būti net tik žudymo (tiek tikro, tiek surežisuoto) liudininkais, bet ir suvokti, kad ir mūsų širdyje, ko gero, vyksta šis konfliktas. Tačiau ar scena būtų buvusi mažiau sukrečianti ir efektinga, jei realybėje iš gyvūno nebūtų atimta gyvybė?
Lars Von Trier filme „The House That Jack Built“ atskleidžia gilų ir šokiruojantį serijinio žudiko portretą. Filmas sukrečia savo šaltakraujiškumu ir kraupiu grotesku, vaizduodamas antisocialaus, empatijos trūkumą išgyvenančio žmogaus vystymąsi – vaikystėje atliekami gyvūnų kankinimai ilgainiui virsta vis ekstremalesniais žmonių žudymo scenarijais. Filme yra vieta, kur jaunasis Džekas (akt. Matt Dillon) žirklėmis nukerpa ančiukui koją ir paleidžia į vandenį. Po šio kadro iškart norėjau boikotuoti filmą, tačiau… gyvūnas nenukentėjo. Ančiuko koja buvo silikoninė, o scena sumontuota taip, kad kelis kartus žiūrėjau ir stebėjausi, kaip visa tai sumaniai įgyvendinta.
Kinas yra ne dokumentika, net jei yra dokumentinio įspūdžio siekimas (dokumentika savo ruožtu taip pat dažnai neišvengia režisūros, tačiau tai jau kita tema). Žudomas gyvūnas žiūrovo akyse yra smurto aktas, kuris savaime yra žiaurus ir šokiruojantis, dėl to efektingas. Tačiau sukurti tokį patį efektą to nedarant, o atrandant kitokį, etišką ir kūrybišką sprendimą ir yra kino esmė. Mano supratimu, kinas savo prigimtimi yra magiška apgaulė ir filmai, radę būdą, kaip fiksuojamą tikrą smurtą pakeisti netikru arba vietoj to pasiūlyti netikėtą kūrybišką sprendimą ir vis vien mus apgauti ar šokiruoti, turi kur kas didesnę meninę vertę.
Pastebime, jog apie gyvūnų etiką dažnai kalbama faktais, tačiau jie nebūtinai paliečia žmones. Galbūt galėtum parekomenduoti meninių kūrinių – spektaklių, knygų, filmų – šia tema, Tau asmeniškai palikusių įspūdį?
Galėčiau parekomenduoti Peter Singer knygą „Gyvūnų išlaisvinimas“. Knygoje filosofiniu, moraliniu-etiniu ir praktiniu lygmeniu svarstoma apie gyvūnų išnaudojimą gyvulininkystėje, pramogų industrijose bei laboratorijose. Autorius nagrinėja galimus šių problemų sprendimus, o kartu apžvelgia ir kompleksiškus bei problemiškus aspektus įvairiuose lygmenyse. Knyga yra išversta į lietuvių kalbą.
Prisidedame prie rekomendacijų ir mes. Šarūnai, ačiū už įdomų pokalbį, iki kitų kartų!
Šiuo metu Šarūnas Zenkevičius vaidina spektakliuose: „Kvėpavimas“ (rež.: Agnija Leonova) bei „Dialogai“ (rež.: Motiejus Ivanauskas). Taip pat, dar šiemet pasirodys Igno Jonyno filmas „Siena“, kuriame Šarūnas atlieka pagrindinį vaidmenį.
