Mėsos valgymo kontekste išgirsti apie veganų ar vegetarų jaučiamus nemalonius jausmus ir kylančias tam tikras emocijas atrodo natūralu. Tačiau, mėsą valgantys – ne išimtis. Diskomfortą keliantys jausmai valgant mėsą taip pat gali aplankyti ir juos. Tai pasireiškia „mėsos paradoksu“, kurį aptarsime šiame straipsnyje.
Kas yra „mėsos paradoksas”?
Kognityvinis disonansas (ang. cognitive dissonance) yra psichologinio ar emocinio diskomforto būsena, kurią žmogus jaučia, kuomet jo elgesys nesutampa su jo vertybėmis ar įsitikinimais. Ši būsena taip pat atsiranda, kuomet žmogui būdingi 2 skirtingi požiūrio kampai tuo pačiu metu. Kognityvinio disonanso pavyzdys galėtų būti, kuomet žmogui patinka mėsos patiekalai, pavyzdžiui, sultingas jautienos kepsnys, tačiau jis jaučiasi kaltas tai valgydamas, kadangi suvokia, kokį trumpą ir negailestingą gyvenimą gyvena fermose laikomi gyvūnai. Taigi, žmogaus elgesio ir jo požiūrio nesutapimas sukelia diskomfortą.
Šį vis dažniau visuomenėje pastebimą kognityvinį disonansą, kuomet jaučiama įtampa dėl mėsos valgymo, mokslininkai pavadino „mėsos paradoksu“ (ang. meat paradox). Jis vartojamas apibūdinti visavalgių patiriamą emocinį diskomfortą valgant mėsą ir suvokiant to kainą. Be to, sumažinti jaučiamą įtampą, žmonės pasitelkia įvairias strategijas, kurios gali būti būdingos tam tikram pasaulio regionui ir tik tam tikrai kultūrai.
Skirtingos kultūros – skirtingi mėsos valgymo įpročiai
Tolimoji Australija pasižymi kaip viena iš daugiausiai mėsos suvartojančių šalių pasaulyje, nusileisdama tik Peru, Malaizijai bei JAV. Pavyzdžiui, 2021 m. vienas australas suvalgė virš 44 kg vištų, kalakutų, žąsų, ančių ir kitų paukščių mėsos. Padėti suprasti tokios statistikos kilmę gali gilesnis žvilgsnis į šalyje vyraujančią kultūrą: nuo šalies kolonizacijos laikų mėsos vartojimas buvo siejamas su socialiniu statusu. Vėlesniais laikais atsirado mėsos asociavimas su jėga, raumeningumu ir tuo, kas buvo laikoma rekomenduojama mityba. Ne paslaptis, jog šiomis dienomis australų mėsos vartojimą skatina tokie veiksniai, kaip įsišaknyję mitybos įpročiai, mėsos pramoninkų lobizmas, aktyvus marketingas (pavyzdžiui, visuomenei gerai žinomų maisto restoranų ar mėsos pramonės skambios reklamos) bei pagerėjusi gyventojų ekonominė situacija, kuomet mėsa nebėra prabangos prekė.
Tačiau, remiantis statistika, valgymo įpročiai Australijoje kinta: mėsos vartojimas, nors ir išlieka vienas didžiausių, tačiau mažėja. Prognozuojama, kad per 10 metų (2019-2029 m.) vienas australas suvalgys 1,5 kg mažiau jaučių ir karvių mėsos.
Australijos paveikslas gan aiškus, o kaip pasireiškia mėsos paradoksas visiškai kitokioje kultūroje? Su vegetarine mityba neretai asocijuojamoje Indijoje praeitais metais vienas žmogus suvalgė beveik 3 kg paukščių mėsos. Remiantis statistika, tai yra vienas iš žemiausių suvartojamos mėsos kiekių. Tai, tikėtina, lemia religijos ir kastų vyravimas šalyje. Pavyzdžiui, viena iš kastų, Bragmin, moko, kas yra priimtina ir nepriimtina Indijos kultūrai, įskaitant ir vegetarizmą.
Tačiau, reiktų pastebėti, kad pastaraisiais metais šalyje pastebimas didėjantis mėsos vartojimas. Tai gali būti paaiškinta vidurinės gyventojų klasės augimu – daugėja žmonių, galinčių įpirkti mėsos produktus. Be to, didėjanti urbanizacija Indijoje prisideda prie disonanso atsiradimo – miesto gyventojų pasaulėžiūra kiek platesnė nei tų, kurie gyvena už miesto ribų. Didėjant miesto gyventojų skaičiui, didėja ir žmonių, kurie atviri naujovėms ir renkasi mėsą, kuomet kita dalis gyventojų nori išlaikyti vegetariškas tradicijas. Taigi, naujos pasaulėžiūros ir ilgametės tradicijos kertasi, sudarydamos sąlygas atsirasti disonansui.
„Mėsos paradokso” mažinimo strategijos
Kaip jau minėta anksčiau, mėsą valgantys taip pat jaučia psichologinį diskomfortą dėl gyvūnų kančios. Norint sumažinti jaučiamą disonansą, žmonės dažniausiai keičia savo elgesį arba požiūrį į tam tikrą veiksnį. Šios strategijos taip pat atsispindėjo ir mokslininkams analizuojant australų bei Indijos gyventojų jaučiamo „mėsos paradokso“ įveiką. Atliktame tyrime jie nustatė, kad žmonės:
- atskiria gyvūną ir mėsą, kaip produktą; jų nesugretina (ang. distancing). Tai reiškia, kad pievoje besiganantis veršiukas nėra suvokiamas kaip prekybos centre perkamas kilogramas faršo.
- vienas gyvūnų rūšis laiko tinkamesnes valgymui už kitas (ang. carnism). Pavyzdžiui, tam tikrus gyvūnus skirsto į valgomus ir nevalgomus (karvė valgoma Australijoje, o Indijoje – ne), jaunikliai nėra valgomi, kadangi jie per daug mieli (valgant mielus gyvūnus padidėja kognityvinis disonansas).
- kritikuoja alternatyvias mitybas. Pavyzdžiui, Australijoje gajus požiūris, kad nevalgantys mėsos save apriboja nuo reikiamų maistinių medžiagų, o mėsos įtraukimas į racioną prilyginamas subalansuotai mitybai.
- vengia su gyvūnų mirtimi susijusių vaizdų. Pavyzdžiui, Indijoje žmonės mėsą įsigyja maisto turguose, kuriuose pirkėjas gali matyti, kaip gyvūnas yra nugalabijamas ir parduodamas kaip „produktas“. Dalis pirkėjų pasirenka nematyti žudymo proceso ir, užsisakius norimą „prekę“, grįžta pas pardavėją procesui pasibaigus.
- keičia savo elgesį: geriausiu atveju, iš dalies arba visiškai atsisako mėsos, tačiau galimi ir mažiau kardinalūs pokyčiai. Pavyzdžiui, vyraujančios tradicijos koregavimas: paaukojimo festivalyje vietoje ožkos pjaustymo renkamasi ožkos pyrago pjaustymą, taip išvengiant nemalonių vaizdų ir sumažinant kaltės jausmą.
Verta paminėti, kad norint sumažinti nemalonius jausmus, kylančius valgant mėsą, pasitelkiamos ir kitokios mąstymo strategijos. Pavyzdžiui, australai laikosi požiūrio, jog vietinių ūkininkų palaikymas yra ypatingai svarbus. Taigi, gauname užburtą ratą, kuriame: mėsos valgymas = ūkininkų palaikymas = didėjančios fermos = didėjantis fermos gyvūnų skaičius. Kita strategija – individualios atsakomybės perleidimas grupei. Pavyzdžiui, dalis gyventojų nors ir supranta per didelio žmonių kiekio žemėje ir maisto vartojimo problemą, tačiau šiame kontekste save suvokia kaip „lašelį jūroje“ ir kaltina industrializaciją bei mėsos pramonę, nes kaip gi vieno žmogaus elgesys gali prisidėti prie šios problemos?
Nėra padėties be išeities
Žmogus yra komfortą mėgstantis sutvėrimas. Tad, ką daryti, kad nebekankintų emocinis diskomfortas ir būtų jaučiama ramybė žiūrint į maisto lėkštę?
Kaip jau buvo pristatyta, įvairių kognityvinio disonanso strategijų taikymas pakeičia esamą požiūrį ir sumažina jaučiamą diskomfortą. Tačiau ne mažiau efektyvus „mėsos paradokso” įveikos būdas – elgesio keitimas.
Vienas iš pavyzdžių – pabandyti pasidomėti moksliniais darbais, statistika apie mėsos pramonės daromą žalą aplinkai ir gyvūnams bei įsigilinti į augalinės mitybos teikiamą naudą ir svarbą. Kitas – pabandyti kiek sumažinti mėsos vartojimą (galbūt palikti vieną mėsos valgymą dienoje vietoje kelių, galbūt savaitėje vieną dieną dedikuoti augalinei mitybai arba restorane išbandyti augalinio maisto meniu). Taip pat galima paeksperimentuoti virtuvėje gaminant augalinius patiekalus ir taip atrasti naujus skonius bei išbandyti įvairias mėsos alternatyvas, kurios leidžia mėgautis mėsą primenančiu skoniu nejaučiant emocinio diskomforto.
Tekstą rengė Kotryna Sipavičiūtė
Šaltiniai:
https://data.oecd.org/agroutput/meat-consumption.htm
https://www.youtube.com/watch?v=vGLHlvb8skQ&ab_channel=feeteh
https://www.youtube.com/watch?time_continue=67&v=1qBZC_hgM-w&feature=emb_title&ab_channel=awards
https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/33812938/